Spalio 16-ąją, Misijų sekmadienį, Kaune, pilnutėlėje VDU Didžiojoje salėje, džiugiai atšvęsta jubiliejinė, jau dvidešimtoji Atsinaujinimo diena. Ją, kaip ir kitas Atsinaujinimo dienas, rengiamas nuo 1996 metų, organizavo katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“, kviečianti visus Lietuvoje, kam džiugu su šia bendruomene susitikti ir kartu šlovinti Viešpatį, dalyvauti tradicinėje konferencijų, darbo grupių programoje, priimti Užtarimo maldos malonę, kartu švęsti sekmadienio Eucharistiją.
Gailestingumo jubiliejaus metų trečiąją Atsinaujinimo dieną „Gyvieji akmenys“ skyrė temai „Gyventi iš Dievo gailestingumo“. Gimtadienio proga bendruomenė kvietė ir į atnaujintą, ypač džiugų, „dangų atveriantį“ šlovinimą su dar negirdėtomis giesmėmis ir netgi šokiais – šitaip žodžiais, judesiais, visu kūnu ir ypač širdimi garbinant Viešpatį, džiaugiantis bendryste su Juo ir vieni su kitais.
Ypatinga spalio 16 d. jubiliejinės Atsinaujinimo dienos programos dalis buvo liudijimai, vaizdo apžvalga to kelio, kuris buvo nukeliautas per 20 metų, per juos įvairiose erdvėse surengiant bemaž 70 atsinaujinimo renginių. Be to, gimtadienio proga tądien Atsinaujinimo dienos dalyviai buvo pakviesti agapės vaišių rūmų fojė.
Šią dieną padėkota bendruomenės „Gyvieji akmenys“ vadovams Rūtai ir Antanui Šalaševičiams, o jiedu dėkojo Atsinaujinimo dienų bičiuliams, rėmėjams – Kauno arkivyskupui emeritui Sigitui Tamkevičiui, vyskupui Kęstučiui Kėvalui, šviesaus atminimo Vincui Kolyčiui, Josephui Bastinui, ses. Ignei Marijošiūtei MSV, ses. Liucijai Grybaitei FMA, ses. Aloyzai Malinauskaitei SJE, „Gailestingumo versmės“, „Naujosios Sandoros“, Kauno kunigų seminarijos bendruomenėms, Dalei Šmerauskaitei, Silvijai Knezekytei ir kitiems, ir žinoma,Viešpačiui, kurį taip iš arti patiria ne vienas šių evangelizacinių renginių dalyvis.
„Kai žmogus jaučiasi mažas ir silpnas, Viešpats parodo savo gailestingumą“. I konferencija
„Atsinaujinimo dienos yra arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus širdies dvasios vaisius“, – sakė A. Šalaševičius, pristatydamas, priešpietinę konferenciją vedusį ir jau 20 metų Atsinaujinimo dienas laiminantį Kauno arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių.
Ganytojo konferencija „Dievo gailestingumas nešant kryžių“ rėmėsi mintimi, jog Dievo gailestingumą žmogus labiausia patiria, kai savo kryžių neša ne vienas. Izraelitų tautos istorija atskleidžia, jog ši tauta labiausiai atsigręžė į Dievą, kai buvo labai prislėgta, ir Dievas išvedė ją į laisvę. Iš Evangelijos žinome, kaip Jėzus parodė savo gailestingumą šalia jo ant kryžiaus buvusiam piktadariui, kuris net nedrįso prašyti pasigailėjimo, o tik prašė prisiminti jį rojuje. Ir mūsų tauta savo istorijos eigoje buvo silpna ir kenčianti, jos tikėjimui kai kada grėsė pavojus.
„Per Marijos apsireiškimą Šiluvoje Dievas pažvelgė į mūsų mažumą“, – sakė arkivysk. S. Tamkevičius, atkreipdamas dėmesį, jog 1918 metais kūrėme nepriklausomą valstybę jau būdami labai katalikiška šalimi.
Ypatinga Dievo gailestingumo istoriją ganytojas pristatė papasakodamas apie kun. Walterį Ciszeką. Jis, dar būdamas jaunas jėzuitas, troško dirbti misijose Rusijoje, norėjo tarnauti žmonėms, tačiau atvykęs į misijas iškart buvo įkalintas garsiajame Maskvos kalėjime Lubenkoje, jam grėsė sušaudymas, o paskui teko nešti lagerių kryžių. Ganytojo žodžiais, šis kunigas leidosi Viešpaties rankos vedamas kančių keliais, dabar pradėta jo beatifikacijos byla.
Iš kelionės po Sibirą šią vasarą arkivyskupas pasidalijo apie Veršito kaime Sibire jau šimtmetį su ištikimybe katalikų tikėjimui, tautos papročiams gyvenančias lenkų šeimas, kurios liko gyvos po žiauraus NKVD teroro akto, kai iš 65 čia perkeltų lenkų šeimų 40 buvo sušaudytos kaip liaudies priešai.
Ganytojas prisiminė ir lietuvių tremtinių kelius su neužtarnauta jų kančia. Tremtiniai ir buvo tvirčiausi Lietuvos laisvės gynėjai, jiems tėvynės laisvė niekada neapkarto. Buvo paminėtas t. Pranciškus Masilionis SJ, savo gyvenime patyręs daug fizinės ir dvasybės kančios, tačiau šiandien jau į 70-ąjį jubiliejų artėja jo įkurta Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija, seserys eucharistietės ypač sovietmečiu pasiaukojamai talkino pogrindinėje kovoje už Bažnyčios laisvę.
„Niekada nereikia išsigąsti dėl kažkokių aplinkybių – tada reikia atsigręžti į Viešpatį ir pasakyti, kad Juo vienu pasitikim“, – sakė ganytojas, prisimindamas stipriausiai išgyventą Dievo artumą KGB kalėjime, kai teko patirti bejėgiškumą, atsidūrus visiškai rankose tų, kurie nieko gero nežadėjo nei jam, nei Bažnyčiai, kai net tardytojai matė bylos niekingumą. Kalinimo bei tremties laiku toli buvo tėvynė, draugai, tačiau buvo arti Dievas – Jis kalbėjo per Mišių maldą, Rožinį, Šventąjį Raštą. Šie trys dalykai, pasak ganytojo, kiekvieną žmogų per kančias saugiai ves į pergalę, užtikrins Dievo artumą ir gailestingumą. Viešpats parodo savo gailestingumą pačiu geriausiu būdu tada, kai žmogus jaučiasi mažas ir silpnas.
Pasibaigus konferencijai ir „Gyvųjų akmenų“ bendruomenei padėkojus arkivysk. S. Tamkevičiui už Atsinaujinimo dienų globą, ganytojas atkreipė dėmesį, jog šiandien Bažnyčioje ypač pabrėžiama pasauliečių misija dalytis su kitais Kristaus mokinyste, savo ruoštu padėkojo šiai bendruomenei už jos misiją, kuri paženklinta Krikšto antspaudu ir kuria nuolat kviečiama buvo geresniais Jėzaus mokiniais.
„Atsinaujinimo dienos vienijo ir jungė“. II konferencija
Antroji konferencija „Kelyje į Tėvo namus“ buvo retro žvilgsnis į Atsinaujinimo dienų istoriją, kuri prasidėjo nuo 1996 metų (anksčiau būdavo rengiamos evangelizacinės dienos), popiežiui šv. Jonui Pauliui II pakvietus nuo Atgailos pradėti rengtis Didžiajam krikščionybės jubiliejui, ir tęsiasi iki šių dienų, kartu su Bažnyčia švenčiant jos paskelbtus metus.
Atsinaujinimo dienų istorijoje – žinomi kalbėtojai ir svečiai. Tai „Tikėjimo ir Šviesos “ bendruomenės įkūrėjas Jeanas Vanier, popiežiaus namų pamokslininkas kapucinas Raniero Cantalamessa, Lietuvoje gerai žinomų knygų autorius Bruno Ferrero ir kiti. Pasak istoriją trumpai pristačiusios Rūtos Šalaševičienės, Atsinaujinimo dienose buvo stengiamasi parodyti įvairias dvasinio gyvenimo mokyklas, buvo kviečiamos įvairios Lietuvoje veikiančios vienuolinės ir kitos bendruomenės. Dalyvių plojimai salėje lydėjo įsimintinas ir nuotaikingas šių Atsinaujinimo dienų akimirkas vaizdo montaže.
Vėliau apie jas gyvai dalijosi dr. Benas Ulevičius, ses. Liucija Grybaitė FMA, jaunieji bendruomenės nariai Ramunė, Agnė, Paulius bei vadovai Rūta ir Antanas. Prisiminimuose atgyjo pirmieji įspūdžiai apie dar neįprastą Nepriklausomybės aušroje šlovinimo maldą ir džiaugsmą, kad šlovinimu, pasak dr. Beno, pasisekdavo atverti žmonių širdis. Pasakodama apie Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje tuomet prisiglaudusius šlovintojus, ses. Liucija liudijo apie tą laiką kaip apie pradžią, kurią daugelis jautė kaip nevaldomą, kažką pranokstančią, dar iki galo nesuprantamą, kai beliko tik pasitikėti Viešpačiu, visa išvedančiu savo garbei.
Sesuo salezietė, be kita, pabrėžė, jog charizminis judėjimas „Gyvųjų akmenų“ dėka nebuvo uždaras, o Atsinaujinimo dienos tapo vienijančia jungtimi – įvairių bendruomenių, pašvęstųjų ir pasauliečių. Jaunieji bendruomenės nariai liudijo apie dvasinį augimą, kurį skatino Atsinaujinimo dienos. Jos ugdė meilę Bažnyčiai, žmonėms, skatino savo talentus skirti tarnavimui.
„Per 20 metų Atsinaujinimo dienų čia kiekviena pėda yra Jėzaus žengta. Čia kiekvienas stebuklas, kiekvienas alsavimas, kiekviena kolonėlė – viskas čia Jėzaus organizuojama, kad mes bent vienu žingsniu būtume arčiau Tėvo namų. <...>Vienintelis Jėzus yra iš tų namų. Jis vienintelis žino, kur mes einame. Jis darbuojasi dėl mūsų išgelbėjimo, duoda Eucharistiją, savo Žodį, duoda Šventąją Dvasią, kuri atverčia mūsų širdis. Atsiduokime Jėzui“, – sakė B. Ulevičius, užbaigdamas antrąją konferenciją.
Darbo grupes šioje Atsinaujinimo dienoje popiet vedė Kauno arkivyskupijos Šeimos centro komanda (apie išsiskyrusiųjų sielovadą), Josephas Bastinas (apie dvasinę kelionę ir sustojimus), dr. Valdas Mackela (apie džiaugsmą šeimoje pagal „Amoris laetitia“). Taizé bendruomenės broliai vedė grupę jaunimui, o jaunieji savanoriai – vaikams. Darbo grupių metu Didžiojoje salėje buvo išstatytas ir pagarbintas Švč. Sakramentas, vyko Užtarimo malda.
„Kad laimėtume mūšį“. Eucharistijos šventimas
Dienai baigiantis, po darbo grupių sugrįžus į salę švęsti Eucharistijos, jos įvade A. Šalaševičius kvietė viską Viešpačiui paaukoti ant Eucharistijos stalo, atiduoti Jam ir tai, kas atrodo netobula, ir tai, kas labai brangu, be to, drąsino nebijoti aukotis ir savo gyvenime, o su sutiktais žmonėmis kuo daugiau šnekėtis apie Jėzų – juk Mišios baigiasi siuntimu į misijas.
Švenčiant sekmadienio Eucharistiją ir dėkojant Dievui už Atsinaujinimo dienų bendrystę, rengėjus, liturgijai vadovavo arkivysk. Sigitas Tamkevičius, koncelebravo vysk. Kęstutis Kėvalas, kunigai Kęstutis Rugevičius, Nerijus Pipiras ir svečias kun. Algis Vaickūnas (Vilniaus arkivyskupija).
Homiliją sakęs vysk. K. Kėvalas darsyk atkreipė dėmesį į Mišių skaitinį – kol Mozė meldėsi iškeltomis rankomis, tol pergalė buvo tautos pusėje.
„Mes gyvename mūšyje. Dvasinis gyvenimas nėra atostogos. Tai nuolatinės pastangos išlikti toje atsinaujinimo nuotaikoje, kurią šiandien ir švenčiame. Ir jeigu man pavyksta, aš perkeičiu savo gyvenimą, stoju pergalės pusėn, laimiu, nes Viešpats kartu su manimi kovoja“, – sakė vysk. K. Kėvalas. Jis prisiminė apie neįprastą ir labai laisvą 1992 metais „Gyvųjų akmenų“ maldą pakeltomis rankomis šlovinimo susirinkimuose (juk iki tol sovietmečiu vyravo supratimas, jog malda labai asmeniškas dalykas), dar neįprastus ir labai nuoširdžius pasidalijimus apie tikėjimą grupelėse.
„Likau uždegta nuotaika, pradžiugusia širdimi. Sakiau: tai, kas vyksta, yra neįtikėtina! Supratau: tai krikščioniškas gyvenimo būdas, jo lavyba – susirinkti ir vienam kitą stiprinti, kad laimėtume tą mūšį, kuris vyksta mumyse ir aplink mus“, – sakė ganytojas, sveikindamas Atsinaujinimo dienų gimtadienio proga ir linkėdamas nenuleisti maldai pakeltų rankų. Vysk. K. Kėvalas, be to, iškėlė maldos svarbą – šiandien daugeliui tampa laimėjimu, kai pasiseka skirti laiko maldai, nes tiek daug dalykų, informacijos, trikdžių šiandien taikosi į maldos vietą žmogaus gyvenime.
Užbaigiant Eucharistiją, prieš suteikdamas ganytojiškąjį palaiminimą, arkivysk. S. Tamkevičius palinkėjo, kad kiti Atsinaujinimo dienų 20 metų taip pat būtų palaimingi.
